Šv. Liudvikas Marija iš Monte Forčio - Nuostabioji rožinio paslaptis - 39

Palaimintu galime vadinti tą, kuris, kalbėdamas Viešpaties maldą, kruopščiai pasveria kiekvieną žodį, jame rasdamas visa, kas jam būtina, visa, ko jis gali trokšti. Kai skaitome šią nuostabią maldą, pirmiausia užkariaujame Dievo širdį, šaukdamiesi Jo saldžiausiu Tėvo vardu. „Tėve mūsų“, švelniausias iš visų tėvų, visagalis kūrinijoje, nuostabus jos saugojime, mylintis savo Apvaizdoje, visavertis ir be galo geras atpirkime. Dievas yra mūsų Tėvas, mes visi esame broliai ir seserys, dangus yra mūsų tėvynė ir mūsų palikimas. Argi nepakanka, kad Jis įkvepia mumyse ir meilę Dievui, ir meilę artimui, ir atsiskyrimą nuo visų žemiškų dalykų? Todėl mylėkime tokį Tėvą ir sakykime Jam tūkstantį kartų: „Tėve mūsų, kuris esi danguje“. Tu, kuris pripildai dangų ir žemę savo būties beribe, kuris esi visur, kuris esi Tavo šlovė šventuosiuose, Tavo teisingumas pasmerktuose, Tavo malonė teisiuosiuose, Tavo kantrybė nusidėjėliuose, suteik, kad mes visada prisimintume savo dangiškąją kilmę, kad gyventume kaip Tavo tikri vaikai, kad visada stengtumėmės tik į Tave su visu savo troškimų užsidegimu. „Šventas teesie Tavo vardas.“ Viešpaties vardas yra šventas ir baisus, sako karalius pranašas, ir dangus, anot Izaijo, aidėjo nuo serafimų, kuriuos be paliovos aukoja Viešpaties, kareivijų Dievo, šventumui. Čia meldžiame, kad kiekviena šalis pažintų ir garbintų šio tokio didžio ir tokio švento Dievo savybes, kad jį pažintų, mylėtų ir garbintų pagonys, turkai, žydai, barbarai ir visi netikėliai; kad visos tautos Jam tarnautų ir šlovintų gyvu tikėjimu, tvirta viltimi, karšta meile ir atsisakydamos visų klaidų; galiausiai, kad visos tautos būtų šventos, nes Jis pats yra šventas. „Teateinie Tavo karalystė.“ Tai reiškia, kad Tavo malonė karaliautų mūsų sielose šiame gyvenime, kad po mirties mes būtume verti karaliauti kartu su Tavimi Tavo karalystėje, kuri yra aukščiausia ir amžina palaima, kuria tikime, viliamės ir laukiame – ši palaima mums pažadėta Tėvo gerumo, įgyta Sūnaus nuopelnais ir apreikšta Šventosios Dvasios šviesos. „Tavo valia tebūnie, kaip danguje ir žemėje.“ Be jokios abejonės, niekas negali išvengti dieviškosios Apvaizdos, kuri viską numatė ir sutvarkė iš anksto, nuostatų; jokia kliūtis negali jos sulaikyti nuo tikslo, kurį ji pati sau nusistatė. Ir kai prašome Dievo, kad būtų įvykdyta Jo valia, tai darome ne todėl, kad bijome, sako Tertulianas, kad kas nors veiksmingai sutrukdytų vykdyti Jo patarimus, bet todėl, kad nuolankiai sutinkame su viskuo, ką Jis teikėsi mums įsakyti, kad mes visada ir visame kame galėtume vykdyti Jo švenčiausiąją valią, kuri mums žinoma per Jo įsakymus, su tokiu pat noriu, meile ir pastovumu, kaip angelai ir palaimintieji Jam paklūsta danguje.