Šv. Liudvikas Marija iš Monte Forčio - Nuostabioji rožinio paslaptis - 42

Atidžiai kalbėdami šią dieviškąją maldą, atliekame tiek pat kilniausių krikščioniškų dorybių veiksmų, kiek ištariame jos žodžius. Sakydami „Tėve mūsų, kuris esi danguje“, atliekame tikėjimo, garbinimo ir nuolankumo veiksmus. Trokšdami, kad Jo vardas būtų pašventintas ir šlovinamas, parodome karštą uolumą dėl Jo šlovės. Prašydami Jo valdyti Jo karalystę, atliekame vilties aktą. Trokšdami, kad Jo valia būtų įvykdyta kaip danguje ir žemėje, parodome tobulo paklusnumo dvasią. Prašydami Jo kasdienės duonos, praktikuojame dvasios neturtą ir atsiskyrimą nuo žemiškų gėrybių. Melsdamiesi, kad Jis atleistų mums mūsų nuodėmes, atliekame atgailos aktą. O atleisdami tiems, kurie mus įžeidė, rodome tobulą gailestingumą. Prašydami Jo pagalbos pagundose, atliekame nuolankumo, apdairumo ir tvirtumo veiksmus. Laukdami Jo išvadavimo iš blogio, rodome kantrybę. Galiausiai, prašydami viso to ne tik sau, bet ir savo artimui bei visiems Bažnyčios nariams, mes įvykdome tikrų Dievo vaikų pareigą, sekame Jo meile, kuri apima visus žmones, ir įvykdome įsakymą mylėti savo artimą. Mes niekiname visas nuodėmes ir laikomės visų Dievo įsakymų, kai, sukalbėję šią maldą, mūsų širdis sutaria su mūsų liežuviu ir neturime jokių ketinimų, priešingų šių dieviškųjų žodžių prasmei. Mat kai galvojame apie Dievą, esantį danguje, tai yra, be galo išaukštintą virš mūsų savo didybės didybe, mes jaučiame giliausią pagarbą Jo akivaizdoje ir, apimti pagarbos, bėgame nuo puikybės ir nusižeminame iki nieko. Kai, tardami Tėvo vardą, prisimename, kad savo egzistenciją gauname iš Dievo per savo tėvus, o taip pat ir savo auklėjimą per savo mokytojus, kurie yra čia dėl Dievo, kurio gyvi paveikslai jie yra, jaučiamės įpareigoti juos gerbti, tiksliau, gerbti Dievą jų asmenyje, ir labai stengiamės jų neniekinti ir neliūdinti. Kai trokštame, kad šventasis Dievo vardas būtų pašlovintas, mes toli gražu jo neišniekiname. Kai turime Dievo karalystę kaip savo paveldą, mes atsisakome bet kokio prisirišimo prie šio pasaulio gėrybių; kai nuoširdžiai prašome savo artimui tų pačių gėrybių, kurių trokštame sau, mes jas atsisakome su neapykanta, nesantaika ir pavydu. Kai prašome Dievo kasdienės duonos, mes nekenčiame persivalgymo ir geismo, kurie minta pertekliumi. Kai nuoširdžiai meldžiamės Dievo, kad mums atleistų, kaip atleidžiame tiems, kurie mus įžeidė, mes tramdome savo pyktį ir keršto troškimą, atsilyginame geru už blogį ir mylime savo priešus. Kai prašome Dievo neleisti mums nusidėti gundymo akimirką, parodome, kad bėgame nuo tinginystės, kad ieškome priemonių kovoti su ydomis ir pasiekti savo išganymą. Kai meldžiamės Dievo, kad išvaduotų mus nuo blogio, mes bijome Jo teisingumo ir esame palaiminti, nes Dievo baimė yra išminties pradžia; per Dievo baimę kiekvienas žmogus vengia nuodėmės. 15 Rožė 42 pastraipa.}